Atėjus gimdymo terminui, ryte nuvažiavau apžiūrai. Gydytoja po jos išleido namo: laukti kokių nors gimdymo ženklų. Jau mašinoje pajaučiau lengvą maudimą apatinėje nugaros dalyje. Su vyru nusprendėme, kad taip kūnas reaguoja į buvusią apžiūrą (vėliau supratome, kad tai buvo tik naivus spėjimas). Pakeliui dar užsukau į parduotuvę ir prisipirkau maisto, kurį norėjau pasimėgaudama suvalgyti. Man grįžus namo, vyras išlėkė atgal į darbą, o nugaros maudimas po truputį vis stiprėjo ir dažnėjo. Nusipirktų skanėstų taip ir nespėjau suvalgyti – po kelių valandų kūno siunčiamų signalų sekimo, supratome, kad laikas grįžti atgal į gimdymo namus. Važiavome per pačius kamščius, tad skubėti nebuvo galimybės. Gal tai – priežastis, kodėl neprisimenu, kad būtume lėkę kaip pametę galvas (toks yra mano galvoje įstrigęs vaizdelis iš gimdymo scenų filmuose).
Ligoninėje buvau priimta greitai. Man davė pasirašyti dokumentus. Jaučiausi keistai – kaip ir turėjau perskaityti, ką gi ten pasirašinėju, bet per skausmą susikaupti ir suvokti, kas dokumentuose nurodyta, man taip ir nepavyko. Kažką pasirašiau, o ką – net ir dabar nežinau.
Vėliau buvau palydėta į gimdymo palatą. Kartu į ją ėjo ir vyras. Tik prisimenu, kad man buvo per lašelinę sulašinta nestiprių nuskausminamųjų, valandžiukei galėjau snūstelt. Teisingiau tai būtų pavadinti tiesiog būdravimu užmerktom akim. Paskui gydytoja vėl mane apžiūrėjo: prasivėrimas jau buvo gana didelis, tačiau vandenys nebuvo nubėgę, tad nusprendėme, kad nelauksime. Gydytoja specialiu įrankiu pradūrė vandenmaišį ir nuleido vandenis. Kadangi gulėti jau nebenorėjau, o ir patys sąrėmiai tapo labai intensyvūs, persikėliau ant kamuolio. Būnant judesy, man buvo kiek lengviau išbūti sąrėmių skausmą. Nubėgus vandenims, aš netrukus pajaučiau, kad atėjo laikas stūmimui. Man tai buvo sunkiausia dalis: per vieną iš stūmimų vaikelis beveik visai nepajudėjo, tad reikėjo sukaupti visas jėgas, pajausti visą kūną ir tikslingai atlikti likusius stūmimus.
Mintyse save drąsinau – aš stipri, aš galiu. Ir štai, apie 21 val. – paskutinis stūmimas. Man ant krūtinės buvo paguldyta šiltutė dukrytė. Neprisimenu jos pirmo verksmo, tačiau prisimenu savo didelę nuostabą. Kokia ji tikra, ir kokia ji šilta! Vyras nukirpo virkštelę, ir taip buvome palikti kuriam laikui ramiai pabūti trise.
Visą, kas vyko po to, prisimenu momentiškai – kažkuriuo metu dukrytė buvo apžiūrėta seselių; vėliau mane susiuvo (gydytoja vieno stūmimo metu nežymiai įkirpo tarpvietę, kad neplyštų); po to spėjau dukrytei duoti pažįsti; ir net kažkuriuo momentu su seselėmis padiskutavome, kuris vardas iš dviejų sugalvotų jai tiktų labiausiai. Viso gimdymo metu jaučiau nuoširdžią seselių ir gydytojos priežiūrą. Ir pačiu sunkiausiu man gimdymo momentu mačiau jų šypsenas, už kurias esu labai dėkinga.
