Lapkričio 22 d. buvome suplanavę gimdymo skatinimą. Tuo metu buvo 38,5 nėštumo savaitės. Važiavome anksti ryte. Užtrukome parkuodamiesi prie Santariškių ligoninės, pildant daugybę popierių, visko reikėjo ilgai laukti, daryti matavimus ir įvertinimus.
Apie vidudienį man suleido skatinamuosius ir įstatė plečiamąjį balionėlį. Malonus daktaras nuramino matavimų ir popierizmo nerimo kirminą. Seselė mane su vyru atvedė į palatą. Įsivaizdavau, kad čia ir gimdysiu. Palata buvo didelė, su kažkokiais daiktais, šaldytuvais, o vidury buvo tik vieniša lova ir ofiso kėdė. Buvo labai nejauku.
Situacijos niekas per daug neaiškino, supratome, kad laukti turėsime ilgai. Kas porą valandų gimdos kaklelio vėrimosi progresą patikrinti ateidavo seselė. Kadangi procesas vyko per lėtai, suplanavome suleisti papildomą vaistų dozę atėjus rytui. Su vyru likę dviese, šiek tiek apsipratom, susitaikėm su aplinka ir susispaudėm į tą vieną lovelę, pradėjome žiūrėti filmus, kalbėtis. Labai greitai visa aplinka išnyko, likome tik beveik tryse. Šitas laikas buvo be galo brangus ir keistai užtikrinantis.
Taip ir išmiegojom iki ryto. Tada seselė jau laukė su pakartotina doze skatinamųjų, tačiau paaiškėjo, jog atsivėrimas jau 7 cm, tad atėjo metas gimdyti. Apie 9 val., atėjo paklausti dėl epidūro. Dėl mano autoimuninės ligos, visiems kirbėjo mintis, kad tikrai pati nepagimdysiu. Dėl visai nežinomų priežaščių, su jais nesutikau ir reikalavau pabandyti pati. Epidūrą pasidariau.
Naujoji palata buvo jauki, mažutė. Su dušu, sofyte mano vyrui, matine plėvele užklijuotais langais ir didžiuliu laikrodžiu ant sienos. Joje atsiradome 10:42. Personalas pasirodė be galo draugiškas ir rūpestingas. Pradėjo snigti. Tai buvo pirmasis metų sniegas. Mes žiūrėjome į jį, svajingai krentantį, pro lengvai pravertą langą. Pagalvojau, kad Ji turėjo ateiti žiemą, bet štai žiema atėjo pas Ją. Vyras dar spėjo nusnausti, kol man įsisiūbavo sąrėmiai.
12:34 į palatą atbėgo seselė, nes ėmiau rėkti. Savo riksme jaučiausi kaip laisvas laukinis gyvūnas. Nepamenu, kad sąrėmių metu skaudėtų, bet buvo toks didelės jėgos jausmas: jaučiausi užtikrinta savo kūnu, stebėjausi, kaip jis viską žino. 12:57 mane jau supo personalas, vyras laikė ranką. Visi palaikomais veidais liepdavo stumti, tuomet ilsėtis, nors kūnas ir pats labai tikslingai ir galingai dirbo pats. Visi buvo labai isijautę, bandžiau ir aš, savo laukinio riksmo momentais. Netrukus išgirdau „Tik ne veidu, tik ne veidu gimdyk”, dar bandžiau suvokti, kas čia buvo pasakyta, bet 13:07 jau turėjau savo mažą violetinį ateivį ant krūtinės. Nei žodžiai, nei mintys nebebuvo svarbios.
