Pasibaigus vasaros kaitrai atėjo ilgai lauktas rugsėjis, šiltas kaip niekad. Sūnelio termino diena buvo 21, bet gimdymas tądien neprasidėjo. Man jau darėsi sunku, kasdien sukdavau ratus per pievas, miškus ir laukiau. Mano mama lyg juokais pasakė, kad vaikelis turbūt laukia 28 dienos, kad tai stiprus skaičius, kad tikriausiai dalinsimės jį visi trys - mano mama, aš ir mano sūnus. Taip ir nutiko.
Praėjus lygiai savaitei po termino nusprendėme nuvažiuoti apžiūrai, pasitarti, kiek dar laukiam, įsivertinti. Važiavom iš Vilniaus į Kauno krikščioniškuosius gimdymo namus, buvo gražus rytas, man jau kelias dienas maudė nugarą ir pilvo apačią, bet minčių, kad gali būti prasidėjęs gimdymas neturėjau. Mane apžiūrėjusi akušerė pakėlusi akis nusišypsojo - na ką, pusė kelio jau nueita, 5-6cm, tegu tėvelis bėga atnešti daiktų, o mes einam tiesiai į gimdyklą. Negalėjau patikėti, tik brūkštelėjau žinutę draugėms - JAU!
Gimdykloje atsidūriau 12:00, persirengiau į draugių dovanotus ir mamos pasiūtus gimdymo marškinius ir kvėpavau, lingavau atsirėmusi į palangę, pro langą krito saulės spinduliai, už jo virė gyvenimas, o aš vis lingavau, vyras buvo šalia. Vandenys taip ir nenubėgo, bet leido kakleliui vertis, viskas buvo sklandu ir gan greitai pojūčiai darėsi vis intensyvesni. Visą laiką gimdykloje praleidau apsikabinusi savo mylimojo pečius, rėmiausi, lingavau, kvėpavau su juo išvien. Praėjus penkioms valandoms nusprendėme vandenų maišelį pradurti, nuo tos akimirkos viskas vyko labai greitai - sąrėmiai pasidarė labai dažni, labai intensyvūs, beveik nebuvo kada atsikvėpti. Pajutusi norą stumti susikaupiau ir iš visų jėgų stūmiau. Žinojau, kad sūnaus širdelės tonusas šiek tiek pakritęs, todėl susitelkiau ir galvodama apie mūsų pirmąjį pasimatymą išstūmiau vaikelį per 4-5 stūmimus.
Išgirdau tą švelnų balsą, pamačiau veidelį, tokį panašų į mano pačios, apsikabinau savo Sirvydą.. Visas gydytojų personalas paliko mus tris ir kelias valandas galėjome tylioje, intymioje aplinkoje keistis pirmais žodžiais, prisilietimais. Pamenu, kaip viskas aplink pasidarė nesvarbu, kokios ramios buvo mintys ir kokia stipri ir pilnatvėje jaučiausi.
Esu dėkinga už tokią patirtį, už tokį mano nuostabaus vyro užnugarį ir palaikymą, už tuos mamos ir draugių išsiuvinėtus linkėjimus, už Sirvydą, kuris kasdien moko atsiduoti ir pilnai patirti gyvenimą.
