Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė yra rašytoja, psichologė, geštaltinės psichoterapijos praktikė ir dviejų mergaičių mama. Su kolege yra įkūrusi psichologijos studiją šeimai "Natūrali Motinystė", bei parašiusi ir išleidusi tris knygas. Šįkart ją pakalbinome apie rūpinimosi savimi svarbą.
Paskutiniu metu daug kalbama apie nėščiosios ir naujos mamos emocinius poreikius, o kuo psichologiškai svarbus rūpinimasis savo kūnu?
Geras, o man kaip tik rodos stinga informacijos ir dėmesio emocinių poreikių temai. Kad ir kaip ten bebūtų, iš tiesų tarp kūno poreikių ir emocinių poreikių nematau didelės skirties, juk emocijos ir gyvena mūsų kūnuose 😊. Tad pažindami savo kūną, save kaip kūniškus, besirūpindami savo jausmais, savo poreikiais, mes artėjame arčiau savęs, savo pažinimo, priėmimo ir tokiu būdu stipriname savireguliacijos įgūdžius. Rūpindamiesi savo kūnu, mes rūpinamės savimi. Rūpindamiesi savo emocijomis, mes rūpinamės savimi. Rūpindamiesi savo socialiniais poreikiais, mes rūpinamės savimi. O rūpintis savimi svarbu, kad jaustumėmės patenkinti, gyvi, laimingi, galintys. Tik taip galime rūpintis ir kitu, kitais – savo vaikais.
Ką patartum naujai mamai, kuri norėtų labiau suderinti rūpinimąsi savimi ir naujagimio poreikius?
Čia yra labai sunkus klausimas, nes naujagimio mama ir naujagimis yra tokiame glaudžiame, artimame simbiotiniame santykyje, kur abu tarsi vienis. Tad mamos poreikiai, vardan pasirūpinimo naujagimiu laikinai yra lyg ištirpę, išsitrynę. Palaipsniui teks išmokti savo poreikius atgaivinti ir prisiskirti sau. Pradėti rekomenduočiau nuo pastebėjimo ir įsivardijimo, ko, konkrečiu momentu, labiausiai trūksta. Mes esam linkę poreikius apibendrinti ir kalbėti it apie kažką abstraktaus, pavyzdžiui „laikas sau“. Tačiau kas tas laikas sau tai konkrečiai mamai, tą konkrečią trečiadienio popietę? Kaip atrodo ta svajonė? Savo poreikių ryškinimas ir gryninimas yra pirmasis žingsnis. O tada seka atradimas būdų, kaip tuos poreikius patenkinti – tose situacijose, tuo metu, su tomis galimybėmis, kurios realiai yra prieinamos.
Nėštumas ir motinystės pradžia yra laikomi liminaliniu - tranziciniu laikotarpiu. Pasidalink savo įžvalgomis, kaip nėščiosiosios ir naujos mamos gali įveikti tapatybės pokyčius ir kartu išsaugoti savasties jausmą?
Aš nežinau ar tai įmanoma – tapatybės pokyčius įveikti būtų bergždžias Sizifo darbas. Juos telieka išgyventi – patirti, išbūti, įsisąmoninti ir suvirškinti. Ir tokiu būdu tą naują mamos rolę, naujas patirtis integruoti į savastį, kuri, kažkiek yra stabili ir drauge nuolatos kinta. Nėštumo, motinystės pradžios laikotarpiais kinta itin greitai, tad tai pareikalauja ir intensyvesnės integracijos – ne veltui mamos jaučiasi it blaškomos, nešiojamos ir užpiltos pačių įvairiausių jausmų ir patirčių. Svarbu nuo jų nebėgti. Leisti sau jausti. Jais dalintis su kitais, kitomis. Išgirsti kitų pasidalijimus, per tai taip pat galima matuotis ir atpažinti, kas mano, kas ne. Man asmeniškai visai tai integracijai labai padėjo rašymas. Aprašymas savo įvairialypio patyrimo, nusileidimas iki giliausių jausmų ir patyrimų, padėjo virškinti, priimti. Taip gimė dvi knygos. Skaitytojus šios istorijos taip pat gali palydėti per kismo procesus.
Šiuo laikotarpiu keičiasi ir partnerių santykis. Gal gali pateikti patarimų, kaip išsaugoti emocinį artumą su partneriu, prisitaikant prie naujos - motinystės/tėvystės - realybės?
Emociškai artėjame, kai dalinamės tuo, kaip jaučiamės, kai atskleidžiame, kas su mumis vyksta. Kai klausomės kito ir bandome suprasti, pažinti. Kai gebame būti su kito jausmais, nereaguodami gynybiškai. Arba jei tampa neramu – tuo ir pasidalindami. Štai taip susitinkame. Kartais nebūtinai maloniuose ar lengvuose momentuose, bet susitinkame. Ir jau vien nuo to tampa šiek tiek lengviau.
