Kai pasakau, kad gimdyčiau ir gimdyčiau, žmonės mane apdovanoja paklaikusiu žvilgsniu. Bet taip jaučiuosi, ir esu dėkinga aplinkiniams bei aplinkybėms, kad visai nesusitraumavau.
Mano mažylės gimimo terminas buvo vasario 7 dieną, bet pilve buvo taip šilta, kad ji visai neskubėjo. Vilniaus gimdyklos jau po savaitės grasino skatinimu, bet aš žinojau, kad nėra kur skubėti. Apsilankę Kauno Krikščioniškuose gavome dar papildomas 3 dienas. Visą laiką jaučiausi labai gerai, todėl, siaučiant vasariui, kasdien rinkau žingsniukus lauke, kas antrą dieną ėjau prasitempti ir prasikvėpuoti jogoje, ilsinau raumenis baseine ir pirtyje.
Tėvai stebėjosi mano ramybe ir juokaudavo, kad bus Valentina, nes labai jau lauktas, išmylėtas ir „išmasažuotas“ buvo šis dar negimęs žmogus. Bet Valentina būti jai nebuvo skirta – vasario 16 dieną ryte, man valantis dantis, kelis kartus sumirgėjo vonios mozaikinės plytelės. Miegojau gerai, bet galva buvo kažkur “išskridusi”.
Pasidalinau savijauta su savo dula Evelina. Ji labai apsidžiaugė ir įtarė, kad šiandien švęsim gimtadienį. Sąrėmių nejaučiau, tad nusprendžiau eiti prasikvėpuoti į jogą pas kitą savo nėštumo kelionės vedlę Aureliją. Įpusėjus pamokai, darant dubens dugnui skirtas asanas, prasidėjo maudimai. Laiko nesekiau – rūpėjo gerai atlikti pratimus.
Pamokai pasibaigus, Aurelija paklausė, ar nereikia manęs pavežti, tačiau man neatrodė, kad reikia, tad atsisakiau. Ji nusišypsojo ir pasakė, kad mamos žino geriausiai. Jaučiausi labai stipri, sąrėmių sekiklis rodė visišką pasiutpolkę, tad visai nesvarsčiau, kad jau gimdau. Tiesą pasakius, maniau, kad jaučiu paruošiamuosius sąrėmius, nes jie nebuvo tragiški – galėjau veikti dalykus.
Grįžusi namo įlindau į vonią, galvodama, kad taip nuraminsiu kūną, bet sąrėmiai intensyvėjo. Netrukus Netflixą pakeitė tyla ir karts nuo karto teliūškuojantis vanduo. Išlindau, nes darėsi nejauku. Apėjau kelis ratus po namus, pagulėjau ant kamuolio, apsikabinau šunį, pagulėjau lovoje, bet visur nebebuvo jauku. Sąrėmių sekiklyje jau mačiau pastovumą, bet dar galėjau funkcionuoti ir spausti kreivą šypseną.
Vyras liepė skambinti Evelinai, ir pasitarę su ja nusprendėm susitikti Kaune.
Prieš akis – 100 kilometrų, ketvirtadienio popietė. Mačiau susirūpinimą vyro veide. Turbūt dėl kamščių ir oro sąlygų, bet jis visai to neverbalizavo. Kažkur ties Elektrėnais mane pradėjo sąžiningai riesti – nieko panašaus iki šiol nebuvau jautusi. Sąrėmiai ėjo stabiliai kas dvi minutes, užliedavo mane kaip didžiulės bangos.
Supratau, kad arba jos mane, arba aš jas. Sugniaužiau kumščius, prasisegiau ir pradėjau giliai kvėpuoti. Negirdėjau ir nemačiau nieko aplink – galvoje tik didžiulės bangos ir mintys nepaskęsti. Atsigavau ligoninės kieme.
Vyras paduoda ranką, lipu iš mašinos, bėgam iki priėmimo, ir nuo to momento tik bėgam. Gydytoja matuoja tonusus, vyras zuja, žiūrėdamas į laikrodį, klausia:
– Ar šiandien?
Gydytoja Monika pradeda juoktis ir sako:
– Ne tai, kad šiandien, o jau tuoj.
8 cm.
Įduodu jai gimdymo planą ir bėgu vienais apatiniais ir kojinėmis tamsiu koridoriumi iki gimdyklos. Įbėgusi pamatau vonią, viltingai žiūriu į akušerytę. Ji nuliūdusi sako, kad nespėsim.
Įlekia Evelina, perrengia mane, pasikabinu ant rebozo virvės ir stengiuosi išgyventi mane taršančią audrą. Esu visiškoje migloje – jaučiu tik vyro rankas ant dubens ir Evelinos aromaterapinius burtus.
Nors esame tryse šitoje valtyje ir yra labai tamsu, jaučiu stiprų, kažkokį nežemišką visų pasaulio moterų palaikymą.
Vienu momentu Evelina pasiūlo pakviesti akušerytę, kitą akimirką aš jau stumiu. Akušerytė darbuojasi tamsoje tyliai, kaip pelytė – atrodo, kad girdžiu visų kvėpavimą.
Vienas, du – ir mažylė jau ant mano krūtinės, besiriesdama daro pirmuosius „žingsnius“ link maisto.
2023 metais, 18:02, vasario 16-ąją, gimė ji – ir iš naujo gimiau aš. Man nebėra pilnesnio jausmo viduje nei būti motina. Esu didžiausiame dėkingume už savo dukrą ir šią patirtį.
